Иранский верховный лидер сменил секретаря Высшего совета национальной безопасности на военного командира

Irano aukščiausiasis lyderis Mojtaba Khamenei pašalino Mohammadą Baqerą Zolqardą iš savo atstovo Aukščiausiojoje nacionalinio saugumo taryboje (ANST) pareigų ir naujuoju tarybos sekretoriumi paskyrė patyrusį karo vadą Mohseną Rezaei. Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys. Kelias dienas iki šio sprendimo Irano žiniasklaidoje buvo intensyviai spėliojama dėl M. B. Zolqadro likimo – sklandė gandai, kad jis buvo pateikęs atsistatydinimo pareiškimą, tačiau formaliai ANST vadovaujantis prezidentas Masudas Pezeshkianas jį atmetė. Prezidentas oficialiai pirmininkauja ANST, tačiau praktiškai didesnę įtaką tarybos veiklai turi sekretorius. Vis dėlto nė vienas iš jų neturi lemiamo žodžio, nes bet koks ANST sprendimas tampa privalomas tik po to, kai jį patvirtina aukščiausiasis lyderis. Rugpjūčio 9 d. paskutiniame pareiškime, paskelbtame einant Irano saugumo tarybos vadovo pareigas, M. B. Zolqadras pateikė griežtus reikalavimus Hormuzo sąsiaurio atidarymo siekiančioms Jungtinėms Valstijoms, įskaitant reikalavimą niekada daugiau negrasinti Iranui, „visiškai atlyginti“ Teheranui karo metu padarytą žalą ir „besąlygiškai“ grąžinti Iranui įšaldytą turtą. Ilgamečio Islamo revoliucinės gvardijos korpuso (IRGK) vado M. Rezaei paskyrimas į šias pareigas privertė suabejoti, kokia kryptimi eina Iranas. Tačiau už valdžios struktūros ribų iškilo dar vienas klausimas: kiek rimtai naująjį svarbiausios saugumo institucijos vadovą vertins visuomenė, kuri ne vienus metus šaipėsi iš jo pažadų, prognozių ir savigyros? Nuo anekdotų iki valdžios M. Rezaei yra karo vadas, žinantis ne vieną griežčiausiai saugomą paslaptį, susijusią su dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusiu Irano ir Irako karu ir IRGK įkūrimu, ir maždaug nuo to laiko jis yra mėgstamas Irano politinės satyros taikinys. Šiandien, sulaukęs 71 metų, jis vėl atsidūrė Islamo Respublikos saugumo sprendimų priėmimo centre. 1997 m. M. Rezaei išmainė karinę uniformą į politiką ir keturis kartus kandidatavo į prezidento postą: 2005 m. pasitraukė iš kovos prieš balsavimą, o 2009, 2013 ir 2021 m. pralaimėjo, taip ir nesurinkęs daugiau nei 3,9 mln. balsų. Per tas kampanijas jis buvo pristatomas kaip būsimas ekonomistas. Drąsiausias jo pažadas – padaryti rialą stipriausia valiuta regione po dolerio ir euro. Tačiau labiausiai žmonėms įsiminusi frazė susijusi ne su ekonomika, o su karu ir pinigais. 2015 m. jis pareiškė, kad jei Jungtinės Valstijos kada nors užpultų Iraną, vien per pirmąją savaitę įkaitais būtų paimta mažiausiai tūkstantis amerikiečių ir už kiekvieno jų išlaisvinimą būtų pareikalauta po kelis milijardus dolerių – „tai išspręstų ir mūsų ekonomines problemas“. Mintis, kad Iranas galėtų išbristi iš ekonominės krizės, paimdamas amerikiečius karo belaisviais ir pareikalaudamas už juos išpirkos, daugelį metų buvo pašaipų objektu. 2026 m. liepą tonas tapo dar griežtesnis. M. Rezaei paskelbė, kad „tuo pačiu metu vykstančių karo ir derybų“ era baigėsi, jei Vašingtonas tęs atakas, sakė jis, Iranas pereis prie „plataus masto puolimo ir naikinimo“. Jis taip pat tapo neoficialiu keistesnių M. Khamenei pasisakymų vertėju. Kai naujasis aukščiausiasis lyderis pareiškė „iš principo“ nesutinkąs su ANST pasirinktu kursu dėl Islamabado susitarimo memorandumo, M. Rezaei įsikišo ir paaiškino: „Kai lyderis sako, kad iš principo laikėsi kitokios nuomonės, tai reiškia, kad jo numatytas kelias buvo geresnis už tą, kurį pasirinko taryba.“ Žvilgsnis iš Teherano Reakcija į persistumdymus valdžioje pasiskirstė pagal įprastas linijas – kiekviena stovykla šį žingsnį vertino iš savo žiūros taško. Žuvusiam buvusiam ANST sekretoriui Ali Shamkhani artima naujienų agentūra „Nour News“ šį paskyrimą vertino labiau instituciniu, o ne frakciniu požiūriu – teigiama, kad jo reikšmę sudaro ne asmenys, o įgaliojimai. „Nour News“ nuomone, esmė yra ne vieno sekretoriaus kadencijos pabaiga ir kito pradžia, o tai, ar sekretoriato vaidmuo išsiplės iki šalies platesnės strateginės krypties formavimo ir koordinavimo. Tinkamai įgyvendintas šis žingsnis, naujienų agentūros teigimu, galėtų žymėti posūkį link „nacionalinių pajėgumų integravimo“ ir atsitraukimą nuo Irano politinių dichotomijų. Tai gana neaiški formuluotė, galbūt liudijanti apie bandymą frakcijų pertvarkymą pateikti kaip įprastą valdymo reformą. Konservatyvus apžvalgininkas Ali Qolhaki pateikė dar aštresnę versiją, pavadindamas pastarojo meto įvykius sparčiausia sekretorių kaita ANST istorijoje. Jis atsekė, kad pirmųjų bandymų nušalinti M. B. Zolqadrą buvo imtasi daugiau nei prieš mėnesį, susiejo juos su išpuoliais prieš Hormuzo sąsiauriu plaukiančius laivus per buvusio aukščiausiojo lyderio ajatolos Ali Khamenei laidotuves ir užsiminė apie tam tikras M. B. Zolqadro darbines problemas. A. Qolhaki taip pat prognozavo, kad netrukus bus paskirti kiti kariniai pareigūnai, kurie, jo nuomone, sustiprins M. Rezaei pozicijas einant naujas pareigas. Radikalios pakraipos žiniasklaidos priemonė „Raja News“ nuėjo dar toliau, ji pateikė ministrų kabineto pertvarką kaip savo ankstesnių prognozių patvirtinimą. Portalo teigimu, staigaus M. B. Zolqadro pasitraukimo iš aukščiausiojo lyderio atstovo taryboje pareigų negalima vertinti atsietai nuo ugnies nutraukimo proceso, derybų ir galutinio Islamabado susitarimo memorandumo ratifikavimo. Šis žingsnis, anot „Raja News“, dar kartą patvirtina, jog naujasis aukščiausiasis lyderis iš tiesų nepritarė tam, kad būtų pasirašytas memorandumas. Portale teigiama, kad dabar, kai M. B. Zolqadrą pakeitė M. Rezaei, galima tiesiai pasakyti, jog derybų komandos tvirtinimai, kad veiksmai buvo koordinuojami su vadovybe, buvo „melagingi“. Kitaip tariant, kietosios linijos šalininkai šį personalo perstumdymą vertina kaip įrodymą, kad diplomatinio proceso metu M. Khamenei buvo nustumtas į šalį, o tai, anot jų, patvirtina jų pasipriešinimo šiam procesui pagrįstumą. O štai reformistinių pažiūrų politologas Ahmadas Zeidabadi pasisakė žymiai atsargiau ir apskritai atsisakė pateikti aiškią interpretaciją. Jis rašė, kad, atsižvelgiant į M. B. Zolqadro ir M. Rezaei veiklą praeityje ir jų neseniai paskelbtus viešus pareiškimus, suprasti šį žingsnį neįsisukus į „susiraizgiusį, painų Irano valdžios santykių tinklą“ yra „išties labai sunku“, o gal net ir neįmanoma. Tai aiškiai parodo, kad išorės stebėtojams, o galbūt net ir patiems Irano gyventojams tiesiog trūksta aiškumo, siekiant suprasti, kas iš tiesų lėmė tokį sprendimą.